Moteris buvo pagyvenusi. Jos senatvės dėmėmis išmėtyti
ir pabalę pirštai tvirtai laikėsi apsiviję turėklą. Nors ir autobusas
svyravo į šonus, moteriškė atrodė tvirta. Ji stovėjo taip tvirtai, kad
tik sekundei į ją žvilgtelėjęs žmogus pamanytu, kad ji nejuda su
visais. Tačiau aš žiūrėjau kiek ilgiau ir niekaip nesupratau. Kažkas
joje buvo kitaip. Prie moters stovėjo mergaitė, nedideliė, tačiau
siekė močiutės sulinkusius pečius. Staiga ji timptelėjo moteriškei už
rankovės atkreipdama į save dėmesį, ji atsisuko, tačiau žvilgsnis buvo
per daug abėjingas. -Močiut, galėsiu ryt nueiti pas Vaivą? -Kam? - keistu tonu paklause moteriške. -Na, ji ilgai sirgo, noriu paaiškinti tai ką praleido mokykloje. -Vaike,
gyvenk dėl savęs. Kaip manai, ar ji tau taip pat padės bėdoje, ar
manai, kad ji atsimins tavo pastangas, ar manai, kad ji tau bent
padėkos? -Ne.. - Tyliai ir netikrai atsakė mergaitė. -Štai ir viskas. - Nukirto močiutė. Mergaitė nusisuko nuo Jos pikta veido išraiška, ėmė vapėti kažką po nosimi. O keisčiausia buvo tai, kad ta mergaitė tikrai norėjo padėti draugei. Ji buvo be galo geraširdė ir atsidavusi. Tiesiog jutau. Ir
aš būčiau supykusi.. Ir dar kaip, jei man taip pasakytų močiutė. Bet
vėliau ėmiau mastyti, ką ji pasakė. O gal visgi tiesa, kad nereikia
atiduoti saves, dėl kitų, kad nereikia aukotis dėl to, kas vis tiek
nebus atlyginta. Kartais net autobuse galima išgirsti protingų minčių…
Verkti lengva, kai suvoki, kad kiekvienas, kurį myli tave atstums arba mirs. Laikui išrykiavus visus ilga eile, kiekvieno galimybė išgyventi lygi nuliui. Nėra nieko statiška. Viskas byra į gabalus. (Chuck Palahniuk)
-Prašau, neverk.. Pribėga kitas Jo draugas. -Imk šokolado… Jis papurto galvą, sukūkčioja. -Prašau… Pakelia galvą. -Ačiū… - Nenatūraliu balsu sušnibžda Jis ir paima šokolado gabalėlį. -Tam ir reikalingi draugai. Jis nusišypso, nusivalo ašaras į rankovę. -Ačiū… - Pakartoja Jis. -Už ką? - Susidomi draugas. -Uz draugus. - Atsistoja nuo šaltų grindų. - Gersnių nerasi! - Nusijuokia Jis…
Turėdamas viską dažnai net nesusivoki, kad daugiau nebereikia nieko. Ir tik laikui išrykiavus visus ilga eile supranti, kokie brangūs yra draugai…
Velvetinė tamsi naktis, o vėliau žėrintis, kaip liepsna, rytas. Nuo šalčio sustingusios ir pamėlusios rankos, šlapias violetinis pavadėlis, kuris taip begėdiškai primena velvetą ir tylūs, tarsi norintys dar pamiegoti, kaukšėjimai į asfaltą. Ten dar yra figūros. Bet jos dar vis negyvos, be motoriuko. Tik iš inercijos plaukia tolyn. Tie tušti šešėliai akimirką primena miražus - pasivaidena ir dingsta tolumoje. Tik galvoje lieka tarsi įrašytas ritmingas kaukšėjimas. Staiga suprantu, kad tie šešėliai man yra niekas. Aš nesusijusi su jais. O gal? Gal aš irgi šešėlis? Tik dar vienas šešėlis ir nieko daugiau? Tačiau kažkur viduje, giliai, giliai, rusena velvetinės liepsnos su tokia jėga, kokios neįmanoma įsivaizduoti. Štai dėl šito aš esu tikra.
Kambaryje tankiai mirgant vienai lempai ir grotuve grojant Nirvanos gabalams stebėjau Jas. Ilgai laukti nereikejo norint išvysti ką nors įdomaus. Ji pravėrė spintą ir pasistiebusi aukščiau pamatė kažkokį raudoną aplanką. Ji jį paėmė į rankas, apžiūrėjo. Tada priėjo prie gretimos lovos, atidarė. Kambariokės akys buvo išsigandusios, ji žinojo, kad daro blogai, bet smalsumas nugalėjo. Akys žybtelėjo ir atsidarė aplankas. Paslapčia bandžiau nužiūrėti, kas viduje. Ten buvo kelios nuotraukos, regis tos mergaitės, kurios buvo šis radinys. Kiek giliau gražiai sulankstyti gulėjo jos piešiniai. Kambariokė išlankstė vieną piešinį. Ten buvo pripiešta gausybė širdučių, kažkur kampe nedailiai nubrėžta penklinė ir padrikos natos joje. Pagarsinau muziką ausinukuose. Grojo Nirvanos Heart Shaped Box ir tai taip tiko prie visko, ką mačiau, kad idealesnės dainos tai akimirkai nebūčiau radusi. Patogiai įsitaisiau pataluose ir stebėjau lubas. Džiaugiausi, kad galiu girdėti , ne taip, kaip ta mergaitė, kurios buvo raudonas aplankas, kurio viduje pilna piešinių su širdutėmis ir natomis bei šeimos nuotraukos. Pajutau, kad tikrai gera gyventi.
Miškas apsiklojęs sniego patalusukvietėbūrį vaikųpačiuožinėti nuo slidžių kalnų. Iš toli girdėjosi džiaugsmingi klykavimai, tačiau ant vaikų niekas nepyko, nebarė, negrąsė pirštu. Niekas neverkė nukritęs nuo rogučių ar susidūręs su kito vaiko rogėmis. Niekas nepyko į akį gavęs sniego gniūžte. Vaikai varžėsi, kuris greičiau užbėgs į kalną, tačiau, kad ir kaip vienas atsilikdavo, visi vieningai skelbė lygiasias. Net mamos nebarė vaikų sulūžus rogutėm. Juk buvo Kalėdos ir visi susitaikė. Visus metus kauptas Kalėdų laukimas išblėso.
Visi vėl meta butelį su žinute jūron laukdami kitų švenčių taip pat, kaip negyvenamoje saloje likęs žmogus laukia laivo galingai skrodžiančio bangas.
There's children throwing snowballsInstead of throwing headsThey're busy building toysAnd absolutely no one's dead
There's frost on every windowOh, I can't believe my eyesAnd in my bones I feel the warmthThat's coming from inside(The Nightmare Before Christmas - What's This?)
Jau pagyvenusi moteriškė prie turgelio pardavinėjo obuolius.Raudoni ir dideli obuoliai blizgėjo lietuje, bet niekas nenorėjo jų pirkti.-Prašau, labai skanūs obuoliai. Galiu atpjauti paragauti. - Plyšavo pardavėja, tačiau prekeivių neatsirado.Gal taip buvo dėl prasto oro, o gal dėl to, kad visi skubėjo, tačiau jau kuris laikas niekas nepriėjo prie pardavėjos pasiteirauti po kiek obuoliai. Staiga Ji išgirdo savo žvalų balsą:-Galima būtų vieną obuolį? - paklausė.Pardavėja keistai nužvelgusi merginą pasvėrė obuolį ir apskaičiavo, kiek Ji skolinga. Iš kišenės išsitraukusi monetąmergina padavė ją pardavėjai. Ta neryškiai Jai šyptelėjo ir padavė obuolį.Ji žygiavo namo. Viena ranka šiek tiek šalo, nes joje buvo prakąstas obuolys. Pradėjo stipriau lyti, bet Jai buvo visvien.Mergina dar atkandusi obuolio ėmė niūniuoti dainelę iš "The Nightmare Before Christmas". Ir tas Jos niūniavimas tikrainebuvo tylus. Praeiviai vis atsisukdavo atgal, o jai buvo tas pats, ką apie ją pagalvojo. Ji tuos žmones matoturbūt pirmą ir paskutinį kartą, todėl širdis neskauda. Šventinė nuotaika užplūsta tik kartą metuose. Reikia tą pastebėti ir džiaugtis :)
Auksinė saulė, skaisčiai žydras dangus, švelnus vėjas ir plačios šypsenos. Atrodo visi patenkinti gyvenimu. Bet ar tikrai? Kasdieninė įtampa darbe ar mokykloje, išpampę penkiamečiai vaikai labiau panašūs į bandeles su džemu, nei į vaikus. Dešros, dešrelės, viniotiniai, kumpiai, liežuviai, žuvys ir dar tiek ir tiek produktų, kainuojančių šimtų gyvūnų givybes kurias parduoda už kelis centus. Serialai ir realybės šou rodomi per televiziją tarsi maža būtų savojo gyvenimo dar turime žiūrėti, kaip laikosi San Chuanas su Maria. Žalieji su šūkiu “saugokime gamtą” važinėjantys labiausiai teršiančiais automobiliais apylinkėje. Valdžia arba tiesiog žmonės su storom piniginėm ir gerais pažystamais. Ir galiausiai esam mes. Kad ir kiek kartų nusideginam, vis tiek kišam ranką prie ugnies. Ir ką? Ir nieko. Tik retkarčiais visiems reiktų pažiūrėti į veidrodį. Aš jau pažiūrėjau.
Čia, viršuje viskas kitaip. Matosi visi statybininkų išrykiuoti namai, kiek tolėliau - miškas. Ten kažkur dešinėje žybsi šviesos, o kairėje tamsu ir tylu. Tik vienas kelią apšviečiantis žibintas nerimastingai mirksi. Dangus pilkas, o juk taip norisi žvaigždžių… Apšviestomis gatvėmis retkarčiais praeina žmonės, kartais viršydamas greitį tuščiu keliu praskrieja koks automobilis sudrumzdamas harmoniją ir vel būna ramu. Artimiausiame daugiaaukštyje vis dar dega kelios šviesos, bet dauguma kaimynų tamsoje žiūri televizorių. Pro langą matosi tik pilkas žybsintis rūkas. Gesta paskutinės šviesellės languose. Pagaliau tyla ateina ir čia. O ten dešinėje nerimastingai spurda miestas. Ir neverta laukti, kol užges visos šviesos. Daug kas visą naktį važinės mieste, daug kas linksminsis. Ir šviesa niekad neužges. O man bus tylu ir gera žinant, kad čia jau visi sumigę.
Centre prie prekybos centro pirmyn ir atgal vaikščiojo Kalėdu Senelis dalindamas skrajutes. Balti “Nike” sportbačiai kaip ir pigus kostiumas švietė iš toli ir patraukė ne vieno praeivio dėmesį. Kartais “Senelis” paduodavo kokiam žmogeliui skrajutę, bet šis į ją užmetęs akį taikydavosi prie pirmos šiukšledėžės, jaunimas metė skrajutes tiesiog ant žemės už pirmo posūkio. Nei praeivių nesužavėjo tokia reklama, nei pačio “Senelio”. Jis surūgusiu veidu paduodavo skrajutę ir atsirėmęs į sieną toliau laukė praeivių. Po kiek laiko “Senelis” pakėlęs savo raudoną kostiumą iš džinsų kišenės išsitraukė cigarečių pakelį ir vėlei atsirėmęs užsirūkė. Skrajčių dar liko nemažai, bet dabar jam tai nerūpėjo. Jis mėgavosi šilkiniais dūmais ir mašinų dūzgimu. Pro dovanų nešėją ėjo darželio amžiaus vaikai. Jie mėtė “Seneliui” piktus žvilgsnius ir raukė mažas savo nosytes. Pagalvojau kas per paršas.. Jei pačiam tai nieko nereiškia, tai bent vaikams leistų pasidžiaugt vaikyste…
Apsnigtu takeliu ėjo moteris. Šalia jos pririštas prie pavadžio gan ribotai lakstė mažas šuniukas. Pavadėlis retkarčiais įsitemdavo, kaip styga. Tada moteris timtelėdavo jį į savo pusę ir šuniukas nenoromis gryždavo pas šeimininkę. Moteris takeliu ėjo lėtai ir gan dideliais žingsniais, neskubėjo. Ji žiūrėjo į žemę kuri jau senokai buvo tik juoda ir balta. Kaip senas televizorius. Tik juoda ir balta. Niekam nereikėjo daugiau spalvų, nes užteko ir šių. Visiems iš atminties jau senai išsitrynė žolės žalumas ir dangaus mėlynė. Žmonės tapo aklais ir pasaulį pradėjo suprasti tik liesdami jį, nes vaizdu pasikliauti jau nebuvo galima. Sniegas užklojo akis šaltu žiemos patalu. O dabar liko tik laukti pavasario, kol baigsis speigas ir visi vėl praregės. Iš naujo ir visom vaivorykštės spalvom.
